Praėjau pro Lukiškes

Man patinka Lukiškių aikštė, mėgstu tą raudoną žvyrą, kuris po stiprios liūties aikštės kraštuose padaro nedideles upių vageles, mėgstu ramiai bujojančius kaštonus ir logiškai pramintus takelius tarp jų, ir man patinka jog varnos ten lizdus suka ir sutūpia po vakarinio maršo dangui. Ten vieninteliai patogūs suolai Vilniuje ir man be galo patinka, jog ant vieno iš jų visus metus gyvena “dredas”, tiesa, jau be dredo. Mėgstu nenupjautą žolę su joje vietomis žydinčiais dobilais ir pavienėm pienėm, taipogi tuos susisukusius it sausros nualinti šimtamečiai vynuogių krūmai medelius vidury. Gražūs tie dideli žibintai, taip tie rusiški ! Ir taip, aš Žinau jog anksčiau čia Leninas stovėjo. Paradoksalu kad tai vienintelė aikštė Vilniuje, kuri man suteikia tokį didelį laisvės pojūtį, o jos lengvas užleistumas yra puikiausias monumentas praeičiai ir įvykiams, kurie visgi buvo, kurių kaip skulptūrų nuo žaliojo tilto tiesiog nenuimsi ! Taigi, smagiai be tvarkos pabyra žmonės ant pievos vasarą ir jaukiai sėdi porelės arba solo romantikai aikštės vidury keturkampiu ir žiūri vieni i kitus iš atstumo. Gera jog niekas neišgrįsta, neišasfaltuota ar neišklota trinkelėmis. Nors ir kiekvieną pavasarį negali pereiti jos nepalikęs bato, o vasarą mano plonos dviračio padangos žviegia pokšėdamos per stambius žvyro grumztus, mėgstu Lukiškių aikštę nes ji man primena kaip dažnai sakau – tą senąjį vilnių…
Kurį jau nesu tikras ar tikrai atsimenu, ar tik susapnavau !

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s