Apie festivalius

Nuo pirmos akimirkos atsidūrus festivalyje prasideda reiškinys, vadimas “Išgyvenimu” arba (mano manymu, taip reikėtų pakeisti žodį “festivalis”). Jei kada matėte žmones, grįžtančius iš Išgyvenimo, tai tikriausiai, pastebėjote panašumų su kariais, grįžtančiais iš mūšio, ir toli gražu, kare neišvysite nugalėtojų (žinoma, aš niekad nemačiau grįžtančių Išgyvenimo organizatorių).

Taigi, atvykus į teritoriją, visų pirma reikia pasistatyti bazę, į kurią vargu, ar grįšite ateinancias 3 dienas, ir, išsikovojus vietą bei pasistengus įkyriai rezervuoti aplinkui save esančią erdvę savo būrio draugams (jei nesate vienas iš tų atskalūnų, kuris tikisi nuveikti kažką ĮDOMESNIO savo vienvietėje “campus” arba “kergus” arba “toj palapinėj iš Maximos už 20 litų, nu zinai”), jūs sudedate maisto davinius ir stiklo tarą į dešinį arba kairį palapinės kampą, tai jau jūsų išmonės klausimas, vistiek kitą rytą atsibusite ant naktį atsainiai apgraužtos dešros arba agurko, pasidėjęs galvą ant batono, jeigu, žinoma, iš viso grįšite į palapinę.

Metas judėti į veiksmo zoną ir pabandyti užsiimti geresnes vietas prie Bebro blynų furgonelio, mėlynojo Toi Toi (į kurį, kaip nenorėtum, kažkada teks nueiti), ar prie scenos krašto, tarkim, prie “subo”.

Būkite pasiruošęs nuolatos atlikti du veiksmus: eiti arba laukti.
Eiti galima link palapinės, nuo palapinės, link scenos ir nuo scenos, arba tiesiog – eiti ratais pamiršus, kur ėjote pirmoje vietoje.
Laukti galima eilėje prie alaus, eilėje prie maisto, eilėje prie tualeto, eilėje prie įjėjimo bei išėjimo. Trumpiau tariant, jei yra objektas, tai bus ir eilė, prie kurios galima ateiti ir palaukti.
Kadangi visi karštligiškai bando išlikti gražūs ir skaniai kvepiantys, jau antrą dieną Išgyvenime pradeda tvyroti įdomus kvapas, bylojantis apie vakarykštį mūšį bei bandymą jo pėdsakus maskuoti parfumerija.
Taipogi antrą dieną požiūris į lankymąsi mėlynuosiuose Toi Toi ima kisti, ir jūs pradedat svarstyti apie keletos parų nesituštinimą, kuris labai nesutampa su jūsų pilve alaus ir šutintų kopūstų, kuriuos valgėte vakar trypiamu klumpakoju. Tad, arba tenka rinktis greta esantį pušynėlį, kitaip – minų lauką, arba susitaikius su padėtim visgi kiūtinti į dujų kamerą. P.S. Jūs nenorite pamiršti tualetinio.

Trumpai apžvelgus pagrindinius Išgyvenimo iššūkius galima judėt link pramogų! ir kas, po šimts pypkių, ten jų randa?

Mano akimis, pastovios ir pagrindinės žmonių veiklos Išgyvenimuose yra nuolatos žiūrėti, ar į juos žiūri (pabrėšiu tas koncerto metu aukščiau už visus pakeltas merginas, kurios dažniau atsisukinėja į auditoriją nei į sceną, o kamerai pagavus jų veidus, padovanoja ekskliuzyvinę soooo fun veido mimiką), vaidinti išskirtinai bei šmaikščiai pagiringą, bandyti pasisveikinti su kuo daugiau žmonių, tartum jie norėtų su tavim pasisveikinti, ir pasakot, kad vakarykštis koncertas absoliučiai nuvylė, bet vistiek slapčia žiūrėti, ar į tave žiūri (aš), klausti, ar netyčia kas nors neturi pastos, dezodoranto, šampūno, tualetinio popieriaus, vandens arba pastarojo batų!

Tačiau, mano mylimiausi personažai yra tie negalintys susitaikyti su mintim, jog viskas aplinkui yra ne taip, kaip jie planavo, ir trūks-plyš bandantys apturėti gerą laiką, nes juk sumokėjo tiek pinigųųų, ir čia yra feeeestivalis!
Jų elgsena būna lyg iš knygutės. “Atrodo, viską pasiėmiau: kreizi ragučius, festivalininko maikutę su užrašu (nemiegosim 3 naktis), pripučiamą čiužinį ir t. t.”.
Šie tuo pačiu yra ir patys įkyriausi personažai, savo riksmais ir retardiškais šaukiniais bei dainom jie bandys kažkaip kompensuoti žlugusius lūkesčius ir užgožti labiau už Dj Paganinį kurtinančią tiesą, jog jie patys nežino, ką čia veikia.

Neišsigaskite, jei pabusite plastikiniam maiše, jūs nemirėte, jūs esate savo palapinėje, tiesiog naktį 16-ai žmonių ant jos užgriuvus, pastaroji prarado formą. Jei jums sekasi, tai atsipirksite tiktai apšlapnitais palapinės kraštais, pora dingusių kuoliukų ir iš prieangio pavogtu Žalios girios penkialitriniu, atleiskite už žodį, bambaliu.

Taipogi jus gali erzinti ore tvyrantis paaugliškas entuziazmas, sklindantis, aišku, iš tų pačių paauglių, kuriems, manau, vieninteliems iš tiesų linksma, nes, kiek pamenu, pagrindinė aplinkybė būti laimingam pauglystėj yra – nebūti namuose.

Dar įvairaus plauko šmaikščiai persirengę, dažniausiai vyrukai, kurie išsiduoda, kad užsidėti arklio galvą ir eiti be kelnių festivalio teritorijoj yra, ko gero, labiausiai pašėlęs dalykas, padarytas šiais metais, kuris taps jų pagrindiniu juokeliu sėdint kompanijoj. Karts nuo karto jie prišoks prie tavęs, jei netyčia neatsakysi tuo pačiu jiems tau švystelėjus peace arba kokį kitą labiau pašėlusį gestą, ir rėkiamuoju būdu klaus tavęs – kur tavo pozityyvas? Tokiais atvejais man pasidaro neramu, kad šis jų katarsis bemaž peraugs į isterijos priepolį, tad patariu atsakyti tuo pačiu, nes jūs nenorite strigti prie įėjimo į teritoriją, aiskindami 3 dienas neišsiblaiviusiam Riomerio universiteto studentui, jog galbūt, jaučiatės šiek tiek prislėgtas.

Liūdniausio scenarijaus atveju paskutinę Išgyvenimo dieną jūs būsite tuo, kuriuo, tikriausiai, jau ne vienas buvo, žinote tą vargšelį ar vargšelę, kurie atsibunda vidury pievos arba šalia tako, aplink jį stovi penki nugerti bokalai alaus, viena veido pusė nukepus saulėje, o kita išbrinkus nuo drėgmės, ir vienintelis daiktas, kurį jis randa savo kelnėse (jei, duok Dieve, jas mūvi), yra į du 2D plokštumą suspaustas plonų mėtinių cigarečių Kent pakelis.

Na ką, visi irzlūs kaip iš žiemos miego pažadinti lokiai, gražus pušynėlis primena Žalgirio mūšio sceną – metas judėti namo. Tačiau prieš tai teks palaukti, kol jūs arba jūsų draugas išsiblaivys ir ras mašinos raktelius, šiuo metu Išgyvenimo teritorijoj patariu nežiūrėti niekam į akis, verčiau prisijunkite prie kavos ieškotojų būrio arba prie tylėtojų komunos, kurie sėdės ant žemės tuščiu žvilgsniu akyse, pasirėmę galvą ranka.
Sveikinu, jūs atlaikėte dar vieną Išgyvenimą, skuoskite atgal į civilizaciją, kur jums grįžus į mamos ar sugyventinio užduotą klausima “tai, ar linksma buvo?”, atsakysite “aš einu miegot”.

Deja, laiko plėtotis šiai temai nebeliko, nes man jau signalizuoja po langais, ir aš turiu lėkti patys žinot, kur…

Advertisements

One thought on “Apie festivalius

  1. Mintyse skaitydama girdžiu kažkokį Grumpy cat balselį, dėl to pasijaučiau ne tokia ir burbeklė (ačiū už tai), o tavo gan neblogai dėstomos mintys ir ironijos puokštė (be kurios nei valandos negaliu) sukurstė norą pradėti rašyti pačiai. Ačiū.
    Tebunie mano komentaras tave pastūmės parašyti dar ką nors, tą ko aš su nekantrumu lauksiu.

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s