Rugelio efektas

Rugelio efektas

Nežinau, ar tai artėjanti branda, ar subtiliai lendanti tautiškumo išraiška, o gal tiesiog alkis, bet pastaruosius porą metų jaučiu paūmėjusį juodos duonos poreikį.
Tai tampa mano minčių objektu, kai būnu išvykęs, jis apipintas daugybe nostalgiškų prisiminimų, pradedant buvimu pirmu, kuris atsilauš skaniausią kriaukšlę nuo šviežio kepalo, iki tėvo užmaišyto mutinio (vanduo, duona ir cukrus), kuris be to, jog tikriausiai, vaikui yra vienas atgrasiausių patiekalų pasaulyje, gali išugdyti stebėtiną priklausomybę. Jei nuoširdžiai, tai aš manau, kad mutinįs įeina į mano taip vadinamą “nostalgijos” skonio tipą šalia: sūrūs, kartūs, saldūs ir t. t. (nostalgijos skonio kategorijoje taip pat yra bandelė su dešrele, patartina – iš Pylimo g. „Sultininės“).
Taigi, tarp visų mielinių, bemielių, plikytų, raugintų, putliųjų ir ajero duonų mano širdyje, o dar dažniau, skrandyje savo specialią kertelę turi (čia kaip niekad – tinkamas posakis) ir senas, ir vis dar stebėtinai geras, Rugelis.
Trumpai apšviesiu nežinančius. Rugelis – tai yra duona, susidedanti iš rugių miltų, stambiai skaldytų rugių, mielių, druskos bei vandens.
Visą gyvenimą atsimenu jį paralelėje greta pompastiškų kepalų, nediduką, visad šiek tiek padžiūvusį ir, tikriausiai, vaikystėj visai nesuprastą, tačiau jis visad buvo šalia nuosekliai megzdamas prisirišimą, lyg žinodamas, jog dar susitiksim.
Taigi, man buvo dvidešimt vieneri, ir aš pirmą kartą išsikrausčiau iš tėvų, brolių, šunų ir kačių namų gyventi atskirai. Turėdamas daugiau pinigų nei proto išsinuomavau butą Rūdninkų gatvėje, trys žingsniai iki Rotušės, dar mažiau žingsnių iki ŠMC kavinės, po kurios ir žingsnių nebelikdavo. Šis netikėtas istorijos diskursas reikalingas tik tam, kad pastebėčiau, jog persikrausčius pasikeitė ir mano maisto apsipirkimų vieta, šiuo atveju, vietoj Užupio Ikiuko (kitaip – Žiurkyno), eidavau į Rotušės aikštėj esantį Rimi. Vieno iš pirmųjų vizitų metu, bindzinėjant po neįprastai prabangesnę už Žiurkyną parduotuvę, konditerijos skyriuje mano akys pagavo pažįstamą žodį. Tai buvo jis, tas pats Rugelis, didingai nugrūstas į kampą jis prabilo:
– Sveikas, Jonai, ar pameni mane? Padėk tą čiabatą, įsimesk mane į krepšį, nusinešk namo, mane čia baigia užguiti Bočių raikyta, ką jau kalbėti apie Sumuštinių batoną.
Nemeluosiu, čiabatos atgal nepadėjau, tačiau nedvejodamas griebiau Rugelį lyg bijodamas, kad kas neaplenktų, ir kaip lobį parsinešiau namo.
Tepdamas dosnų kiekį sviesto ant kampinės „intro” kriaukšlės (ir pabrėžiu, kad sviestas yra būtinas palydovas mėgaujantis Rugeliu, žodis „dosnus“ irgi čia ne veltui) mąsčiau, kokiu būdu šitiek metų pastarasis buvo dingęs iš mano akiračio. Taip mąstant nejučiom įpusėjau kepaliuką, kai šitą, sakyčiau, transo būseną pertraukė nemalonus trakšt burnoje. Kiek benorėjau tikėti, jog tai vienas iš labai kietų rugių, nepanorusių pasiduoti mano dantim, viskas buvo visiškai atvirkščiai.
Tą pačią žiemą palikau savo prabangų būstą, o jame ir porą savo mėgstamiausių dantų, kurie abu buvo vienareikšmiškai sutriuškinti mano mylimo, toliau vadinkime jį R.
Ir čia mes prieiname labai svarbią R. savybę, kuri tikėtinai ir lėmė išblėsusį jo populiarumą.Tai yra puiki priemonė silpniems dantims identifikuoti, kaip kokia natūrali dantų atranka, galbūt, kitas mano vietoje būtų prakeikęs šitą sprangų duonų šeimos žemaitį, tačiau priešingai, mano akyse jis užsitarnavo pagarbą ir tapo iššūkiu, bei davė idėją, kurią reikėtų pasiūlyti odontologų draugijai. Visų dantų klinikų priimamajame turėtų būti padėtas krepšelis su R. Prieš užeinant pas daktarą, turėtum sugriaužti porą riekelių, taip atlikdamas vadinamą Rugelio testą, po kurio išryškėtų Rugelio efektas. Dantistai sutaupytų laiko neplombuodami nebereikalingų dantų, o ir R. vėl taptų visiem ranka pasiekiamas, nes tai ir yra didžioji problema, tapusi man mįsle.
Dar prieš man paliekant butą Rudninkų g. Rugelis paliko Rotušės Rimi lentynas taip pat staigiai, kaip ir atsirado. Aš vis viltingai prasukdavau pro duonos skyrių, kuriame gėdingai dėdavau čiabatą į krepšelį, o her R. nebuvo nė rugio…
Bėgant metams aš vis sutikdavau seną draugą netikėtose vietose, tačiau nespėjus nė išsiugdyti rutinos perkant jį vienoje ar kitoje vietoje, jis vis paslaptingai dingdavo. Supratau, jog pagrindinė mūsų pasimatymų aplinkybė buvo apsipirkimas man neįprastose vietose. Taigi (žinoma, apie tai negalvodamas), praėjusią, beje, vėlgi žiemą, aš kiūtinau iš studijos (kuri, žinia, yra prie Lukiškių aikštės) žemyn prospektu ir savo nuostabai išvydau Rimi ženklą ant Gedimino 9 prekybos centro, ar turėčiau sakyti pramogų centro, realiai – tai yra H and M paauglių centras, tačiau dabar ne apie tai. Aš nudžiugęs, kad pakeliui yra mano pamėgta Rimi, užėjau ir, kaip jau nuspėjote, istorija kartojasi: išgirstu pažįstamą balsą (nenustebkite mane pamatę besikalbantį su duona ar flirtuojantį su cukinija parduotuvėje), paruošęs savo kiečiausius rugius gerbiamas R. nekantriai šūkavo iš lentynos.Taigi tądien jis buvo ten, tačiau po savaites jo neberadau. Nusprendžiau susekti, kokia logika yra tarp jo atsiradimų ir dingimų, tačiau jos nebuvo. Štai jis atsirasdavo trečiadienį ir, dėl savo mažo tiražo, išgraibstytas tokių kaip aš nebepasirodydavo iki, tarkim, kito trečiadienio, tada dingdavo mėnesiui ir štai – atsirasdavo ,likdavo lentynose visas dvi savaites. Niekaip nesuprasdamas tokios betvarkės priežasčių ėmiau interpretuoti. Vaizdavaus, kad didelė Vilniaus duonos korporacija, perimta jau seno direktoriaus gobšių sūnų, bandančių inovuoti produkciją, ir, bėgant metams, naujiems moderniems batonams iš rinkos stumiant oldschool duoną. Milžiniškam fabrike ant kalvos, kur į visų užmirštą palėpę ar rūselį išguitas Rugelio kepėjas savo rankomis minko ir kepa po kepaliuką (vaizdinys būtų dar įspūdingesnis, jei kepėjas būtų prirakintas grandine prie voratinkliais apėjusios krosnies) ir neatleidžiamas tik dėl minkštos kaip duonos minkštimas senojo direktoriaus širdies kantriai tęsia iš kartos į kartą perduotą Rugelio kepimo tradiciją.
Šio palaido prekiavimo priežastis tikriausiai toli gražu ne tokia romantiška, bet tai ne ką mažiau mane intriguoja žaisti žaidimą – „aptik Rugelį“.
Dar vakar parsinešiau Jį namo, turiu pastebėti, kad tikriausiai siekiant kelti pardavimų skaičius, riekelės gerokai paplonėjo, ir netekti danties dabar ne taip lengva. Tačiau man tai pavyko ir, spėkit, kurio? Ogi, to paties, kurį prieš šešerius metus pirmą sykį išsilaužiau Rūdininkų g.
Jei netyčia skaitėte šį tekstą iki šios vietos, jūs, galbūt, susirūpinote mano dantų sveikata, nesijaudinkite, mano dantistė žino apie šia silpnybę, o dabar ir jūs jau žinote apie Rugelio fenomeną, tad sekantį kartą, kai būsite parduotuvėje, užmeskite akį i duonos skyrių, galbūt sprangusis brangusis bus ten, pasiimkite jį namo, užsitepkite dosnų kiekį sviesto ant jo kriaukšlės ir, jei jums tikrai sekasi, nusilaužkite dantį…

Advertisements

2 thoughts on “Rugelio efektas

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s