Odė poliklinikai

Septynios nol nol atvykstu i polikliniką, prie įejimo moteris kovoja su šlanga kurios antgalis vis nukrenta ir šlanga it gyvatė pradeda stotis piestu apliedama gėlininkę vietoje jos gėlių. Šalimais stoviniuoja ūkvedžio tipo vyras, rūko ir aiškina kaip tvirtinti antgalį galiausiai neapsikentęs griebia kad pademontstruotų ir lieka iki pusės šlapias, nusikeikia ir išsišiepia – burnoje apart cigaretės boluoja trys dantys. Nusišypsau atgal ir užeinu vidun.
Žinau kur eiti, tad patraukiu tiesiai pas daktarą. Prie palatos kaip visados formalus – kas paskutinis ?
Prisedu. Nerimastingos močiutės vis stojasi ir sėdasi ant suoliuko, kai iš kabineto išeina seselės ir burba po nosim primindamos visiem aplinkiniam, jog atejo pirma, o mus visus užrašė tam pačiam laikui – matai kokia netvarka ir spaudžia prie savęs savo sveikatos korteles, nes kadaise jos nenunešė i kabinetą ir tada reikejo eiti atgal prie registratūros tad po to karto atejusios i polikliniką niekada nepaleidžia jos iš rankų.
Užgęsta raudona šviesa, galiu užeiti – tuk tuk!
-Užeikit
-Laba diena
-Sėskit, kokia pavardė?
-Narbutas
-Neturim jūsų kortelės
-Ne?
-Ai Narbutas yra yra ,tai kuo skundžiames?
As jau noriu pradeti istoriją kurią repetavau koridoriuje kad išpyškinčiau sklandžiai ir greitai, bet mane pertraukia seselė.
-Tai kad jūs nedraustas
Atsakau jog žinau ir žadu susimoketi už paslaugas.
-Tai kodel nesusitvarkot?
Paaiškinu, jog viena mėnesį nesumokejau soc. įmokos ir dabar tik po triju mėnesiu vėl skaitysiuos draustas. Man atskaito moralą ir pasako, jog nieko negali daryti kol aš nesumokejau. Išsiunčia į registratūrą. Ateinu prie registratūros ir sunkiai palinkes prie langelio paduodu kortelę.
-Taip?
-Mane siuntė dakataras pas jus
-Ir ką?
-Nežinau, tikriausiai turiu susimokėti už konsultaciją
Ji pažiūri į mano kortelę ir atšauna pakeltu tonu.
-Tai kad jūs nedraustas
-Žinau, todėl ir noriu susimokėti už paslaugas
-Čia mes tuo neuzsiemam, eikit i informaciją
Nužingsniuoju iki informacijos ir sakau -mane daktaras siuntė i registratūrą o registratūra siuntė pas jus – aš noriu susimokėti už chirurgo konsultaciją, nes esu nedraustas.
-Tai kodėl nesusitvarkote sitų dalykų?
Sučiaupiu lūpas ir stoviu, apvalaina ponia sėdi prieš mane išpūtus akis ir nieko nesako. Po poros sekundžių atkunta ir surinka -Vladai, Vladai ar neturi kryžminio atsuktuvo man čia reikia pakeisti lenteles ir niekas neturi!
-Gerai, paieškosiu
Atsako Vladas (tas pats, vis dar iki pusės šlapias ūkvedys, kurį sutikau prie durų)
-Taip, tai ką mes su tavim darom dabar?
Vėl kreipiasi į mane ponia
-Noriu susimoketi už konsultaciją
Pakartoju.
-Tai kiek man iš tavęs imt dabar?
-Neįsivaizduoju, ponia.
Ponia pradeda kuistis popieriuose, po minutės kitos nardymo po stalčius ir poros nervingų skambučių į registratūrą, kuri yra dviejų žingsnių atstumu, ponia rėžia:
-Penkiasdešimt penki ir šešiolika centų
Sumoku šią išradingą sumą, gaunu krūvą lapelių ir esu siunčiamas atgal į registratūrą, kur vėl gaunu kortelę, esu primenamas susitvarkyti draudimą ir siunčiamas atgal pas daktarą. Prie kabineto nauja eilutė, prisėdu prie labai trapaus senučiuko ir laukiu savo eilės.
Išlenda seseles galva
-Kas sekantis?
Aš parodau į savo kaimyną, kuris belaukdamas užsnūdo
-UŽEIKIT!
Surinka seselė ir nabagas Woody Allen’o išvaizdos senukas strykteli kokį metrą nuo suoliuko ir strioko ištiktas nušlubuoja į kabinetą. Užgęsta raudona šviesa ir aš užeinu nr. du.
-Sėskites, kokia pavardė?
-Narbutas
-Nėra kortelės
-Pas mane
Atsakau ir paaiškinu, jog susimokėjau.
-Susimokejai – tai teks gydyti
Atsako iš lėto ir pakelia akis i mane
-Tai kuo skundziames?
-Krūtinės sutrenkimas
-Kas nutiko ?
-Spyris
Atsakau
-Tai ką man daryt? vaikščioti su tavim ir žiurėti kad niekas tavęs nespardytų?
Aš sėdžiu daugiau mažiau be amo ir žinau, kad dabar prasidės “self diagnosis” procesas (galbut pamiršau paminėti, jog tai tas pats daktaras, kuris pernai man liepė mankštinti sutrenktą petį, kai jis turėjo būti imobilizuotas, vyrui kokie septynesdešimt, gal ir daugiau).
-Norėčiau persišviesti ir sužinoti ar niekas nelūžę
-Ar bylinėsies?
-Ką?
-Ar bylinėsies?
-Ne
-Atsistok
Prideda ranką prie krūtinės
-Pakosėk
-Uch uch
-Gerai tai ką, siunčiam tave pasidaryti rentgeno nuotraukos
-Bet už ją teks susimoketi
Įsiterpia seselė. Trumpas murmesių ginčas tarp daktaro ir jos, ir jis liepia man eiti pirma pasidaryti nuotrauką po to grįžti pas jį.
Rentgeno palatoj pažįstamas svilinto paršelio kvapas, bei aukšto dažnio cypimas. Atsistot, išsitiest, nejudėti, baigta. Grįžtu prie palatos kur vel įsikūrus nauja pacientų eilutė. Šį kartą gretimais sėdi gražiai atrodantis senyvas vyras, nebamba, nesimuisto tik išdidžiai sėdi ir maloniai šypsosi. Visos praeinančios seselės su juo sveikinasi ir teiraujasi kaip pats jaučiasi. Iš pokalbių suprantu, jog tai buvęs daktaras, orus ir žinantis kaip būti ligoniu, tikriausiai visą gyvenimą pradirbęs toj pačioj ligoninėj, dabar kantriai laukia savo eilės prie galbūt kadaise jam priklaususio kabineto. Užgęsta raudona šviesa, aš užeinu nr. trys.
Šį kartą nieko nelaukęs atsisėdu
-Pavardė?
-Narbutas
Atsakau choru su sesele.
-Taip taip, na ką – pažiūrim ką turim
Sunkiai pakyla nuo kėdės ir nueina prie kompiuterio, užsideda akinius ir palinkęs prie ekrano tyrineja jam vienam suprantamą paveikslą.
-Tai kad aš nieko nematau, niekas lyg ir nelūžę, ateikit po savaitės, tuo tarpu nekilnokit nieko sunkaus.
-O gal ką patartumėt nuo skausmo ar yra koks gydymas?
-Patarčiau nesimušti
Taigi “self diagnosis ” pasitvirtina. Palikdamas kabinetą jau ketvirtą kartą šiandieną atsisveikinu abejodamas, kad susitiksim po savaitės. Nueinu iki bufeto, pasiėmu juodos kavos ir bandelę, kuri pompastiška savo išvaizda visai neatitinka skonio. Gurkšt, gurkšt.
Išeinu iš poliklinikos plonesne pinigine ir šūsnim patarimų apie draudimą, saulė jau gerai įspitrus, gėlininkė baigia laistyti krūmus jau be angalio, bet senu geru nykščio ant šlangos principu. Iš mašinų plūsta įvairaus kalibro senučiukai, kiekvienas su savo “self diagnosis”.